Jūratė
Penktadienio pasivažinėjimas
Penktadienį vėlokai išsiruošėm iš namų, nes karštis mane (Jūratę) ypatingai vargino. Nusprendėm aplankyti kitą paplūdimį, kadangi jau turim džipuką. Kaip tarėm taip ir padarėm;). Kelionė prasidėjo su nuotykiais. Kadangi vairavimo aplinkybės čia yra visiškai apsunkintos, tai Mindaugui tenka didelis išbandymas mus saugiai transportuoti. Kelių ženklų trūksta, eismas kaire puse, džipas į kalną rieda vos antra, kartais tik pirma pavara, o kur dar motoroleriai ir gauja užsieniečių lygiai taip pat nesusigaudančių eismo sraute. Taigi nenuostabu, kad iškart pravažiavom reikalingą posūkį. Tad prasukom pro Rawai paplūdimį, tada Nai Harn ir tuomet atradom kelia kur reikia. Pakeliui vaizdai vis gražėjo, kilom į kalnus, kur radom apžvalgos aikštelę. Tolumoje, ant kalno viršūnės matėsi didžiulė, balta Budos skulptūra. Netikėčiausia buvo pamatyti dramblių stovyklavietes. Jas tikrai dar aplankysime vėliau, nes baisu buvo sustoti įkalnėje, po to gali ir nebe įvažiuot į kalną su mūsų "Harliu". Padidėjęs automobilių srautas signalizavo, kad artėjame prie Kata paplūdimio, net papuolėm į kamštį ;)) 5 motoroleriai ir dvi lengvosios;). Pasirodo Kata regionas daug didesnis kurortas su turistų, parduotuvių, viešbučių gausa. Paplūdimys ilgas tačiau daug nešvaresnis nei Nai harn. Labiausiai išgąsdino važinėjantys vietiniai su džipais palei jūrą. Jau temo ir jie traukė iš vandens motociklus ir valtis. Buvo labai nesaugu ir sunku prižiūrėt Ąžuoliuką. Esminis pastebėjimas, kai tik saulė nusileidžia, pliažą užvaldo uodai. Tad arba turi turėt jiems priešnuodžių, arba slėpkis.
Medūzos
Beja gal kas esat susidūrę su medūzomis? Jos matyt irgi tik vakarais priartėja prie kranto, nes dieną jų nesijaučia, tačiau vieną vakarą mums teko suprasti jų prisilietimų galią;). Plaukiant vis kažkas sugeldavo skirtingose vietose, tarsi nudegintų. Išlipus į krantą pastebėjom tose vietose raudonas dėmes su baltais taškučiais, kurie palengva tino. Tačiau patinimas po pusvalandžio nuslėgo, o taškučiai dar parą matėsi. Vietiniai labai sunerimo, sakė jos pavojingos, jei pajausim didėjantį skausmą tose vietose skubiai kreiptis pas gydytoją.
Patong
Nenorėjom ilgiau likti uodų apsuptyje tad sėdom į džipuką ir patraukėm kur akys veda. Išties tai tikėjomės judėti bent jau į namų pusę, bet kelias mus nuvedė visai kitur. Patong miestelis išsidėstęs palei jūrą jau mūsų taip nedžiugino, nes norėjosi valgyti, mažiukas jau buvo pavargęs. Teisingo kelio teko ilgai paieškoti. Prie štai sustojom Patong turguje pavalgyti. Kadangi prieš dieną valgytas vietinis maistas mano žarnynui nebuvo priimtinas, nusprendžiau pasisaugoti ir pavakarieniauti sumuštiniais iš prekybos centro. Ačiū gydytojai homeopatei Jurgitai kurios sudaryta vaistinėlė jau pravertė (pora Arsenic žirniuku ir žarnynas susitvarkė). Turguje nusipirkome vaisių vakarienei. Apie 22val. grįžome namo ir su dideliu malonumu atradinėjom naujus dangiškus skonius. Gėda prisipažint, bet dar nežinome visų vaisių pavadinimų, tačiau jau galim pasakyti kurie patinka labiau, o kurie mažiau.
Ąžuolo meniu
Tik va Ąžuolas vis nenori ragauti naujų patiekalų, net geltonas arbūzas jam atrodė įtartinas ir pirmą vakarą jo nevalgė. Arbūzas yra kol kas jo pagrindinis patiekalas, dar valgo duo su svietu ir virtos vištienos ar mėsytės jei tik ji būna be jokių prieskonių. Geria vandenį ir obuolių sultis, pageidautina, kad jos būtų mažam pakelyje pateikiamos su šiaudeliu;)). Sausainiai, kurie LT buvo Nr1 dabar guli spintelėje neliečiami visiškai.
2010-01-24 (sekmadienis)
Pabudau 6:30 ir supratau, kad geresnio meto važiuoti prie jūros, ar darbuotis negali būt. Maloni vėsa, lengvas vėjelis, paukščių čiulbėjimas tiesiog kviečia keliauti. Stengiausi pakankamai garsiai daryti pusryčius ir tvarkytis, kad mano vyrai kažkokiu stebuklingu būdu atsikeltų (sakykim savaime). Ąžuolas ankščiau už tėvelį suprato šio žaidimo taisykles ir 8 ryto padėjo prikelti ir Mindaugą;). Tad kaip niekad anksti 8:30 mes jau buvome Nai Harn paplūdimyje. Žavu: rytinė tyla, žmonių labai mažai, nuo uolos krentantis šešėlis maloniai gaivino. O vanduo atrodo dar šiltesnis nei įprastai. Iki 10 val. gulėjome ant vandens visi (kai kam vandens buvo iki kelių, kai kam iki kulkšnies). Aplankėme šventykla (tik į vidų nepatekome, viskas užrakinta), matyt jiems sekmadienis nėra toks reikšmingas kaip mums. Ir atradome labai smagią, pilną vaikų, žaidimų aikštelę.
Ąžuolo gerbėjams
Va čia tai gyvenimas. Šilta, linksma visada tėvai šalia , o ir "chebros" jau susiradau. Keista jie už mane didesni, bet dar nemoka kalbėti tik kažką vis dainuoja ir dainuoja. Aš irgi prisijungiu ir visai neblogas koncertas išeina. O kai važiuojam mašina aš sėdžiu mamai ant keliu ir vairuoju kartu su tėčiu. Matot gale nėra saugos diržų, o priekyje aš mama prisegu prie savęs ir ji jau nebebijo. Vakar mama norėjo mane apgauti, rodo geltoną daiktą ir sako, kad čia mano mėgstamas būzas. Aš nepasidaviau provokacijai ir griežtai atsisakiau. Šiaip tai dabar aš miegu pietų miegelį ir mintimis mamai diktuoju šį tekstą. Aš ir pats galėčiau jums parašyti tik man šita klaviatūra labai jau nepatogi;). Beja kas atsimenat kur mano "pampersai"? Nes nuo atvažiavimo į salą aš jų neberandu, o ant jų liko tiek smagių paveikslėlių. Na per pietų miegą, prisivalgius būzo būna visko, bet naktimis viskas ok;)))
Laukiu žinių, aš tikrai jūsų nepamiršau!!!!!!!!!!!!
Nuotraukos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą